Permission to feel / Leidimas jausti

EN/LT

Permission to feel / Leidimas jausti

My generation was taught not to show emotions. Not to speak too loudly, not to stand out, not to be different. From an early age, we learned that expressing ourselves could be risky.

When I look at where our parents were coming from, I understand. They were raised in fear — fear of being seen, fear of being heard, fear of getting into trouble. In a world shaped by occupation and control, showing your true self could be dangerous. Staying small was a way to survive.

So they taught us the same patterns. As children, we were told not to be too emotional, not to show anger or sadness, and not to show that we might be better, brighter, or more talented than others. Standing out could cost you, so we adapted.

We learned how to hide. We became very good at wearing masks. My generation mastered the art of pretending that everything is fine.

Today, we are told that we live in freedom — freedom to be anyone, freedom to do anything, freedom to express ourselves. On the surface, it sounds like a completely different world.

But when you look closer, is it really true? When you feel angry, you’re told it’s unhealthy and that it makes you aggressive. When you feel jealous, you’re labeled controlling or insecure. When you feel shame, you’re judged as a bad person.

Emotions are still being divided into “good” and “bad.” And once again, we learn to suppress parts of ourselves.

What I’ve realized is this: we need all of our emotions. Every single one of them. Anger, jealousy, sadness, shame, fear, joy, love, and excitement all belong.

These emotions are not flaws or weaknesses, and they are not signs that something is wrong with you. They are signals, messengers, and expressions of your humanity.

You cannot experience the fullness of life if you only allow yourself to feel the pleasant emotions. Life is meant to be full — not muted, not numbed, and not lived halfway.

Feeling an emotion is not the same as acting on it. Feeling anger does not make you violent. Feeling jealousy does not make you controlling. Feeling shame does not make you a bad person.

What causes harm is not the emotion itself, but what happens when emotions are suppressed, ignored, or judged. Unfelt emotions don’t disappear. They settle into the body, the nervous system, and show up as tension, pain, exhaustion, or disconnection.

We are no longer living in the same world our parents had to survive in. We don’t need to hide anymore.

It’s time to stop fighting ourselves, stop shaming our inner world, and stop pretending. You are allowed to feel everything. You are allowed to be human. You are allowed to be whole.

Life becomes rich, deep, and meaningful only when we allow ourselves to feel it fully — without judgment, without punishment, and without apology.

This is your permission to feel, to accept your full self, and to finally exhale.

With love, Irma

LT

Leidimas jausti

Mano karta buvo išmokyta nerodyti emocijų — nekalbėti per garsiai, neišsiskirti, nebūti kitokiems. Nuo pat mažens supratome, kad savęs rodymas gali būti pavojingas.

Žvelgdama į tai, iš kur atėjo mūsų tėvai, aš juos suprantu. Jie augo baimėje — būti matomiems, būti išgirstiems, būti savimi. Pasaulyje, kuriame vyravo okupacija ir kontrolė, parodyti tikrą save galėjo kainuoti labai daug. Susitraukti buvo būdas išgyventi.

Tą patį jie perdavė ir mums. Vaikystėje girdėjome, kad nereikia būti per jautriems, nereikia rodyti pykčio ar liūdesio, nereikia išsiskirti ar demonstruoti savo gebėjimų. Išsiskyrimas galėjo atnešti bėdų, todėl prisitaikėme.

Mes išmokome slėptis. Išmokome dėvėti kaukes. Mano karta tapo labai gera apsimetinėti, kad viskas gerai.

Šiandien mums sakoma, kad gyvename laisvėje — galime būti kuo norime, daryti ką norime ir laisvai reikšti save. Atrodo, kad gyvename visiškai kitokiame pasaulyje.

Tačiau pažvelgus giliau kyla klausimas — ar tikrai? Kai jaučiame pyktį, mums sakoma, kad tai nesveika ir daro mus agresyviais. Kai jaučiame pavydą, tampame kontroliuojantys ar nesaugūs. Kai jaučiame gėdą, esame vertinami kaip blogi žmonės.

Emocijos vis dar skirstomos į „geras“ ir „blogas“. Ir mes vėl mokomės slopinti save.

Tai, ką supratau, labai paprasta — mums reikia visų emocijų. Kiekvienos. Pykčio, pavydo, liūdesio, gėdos, baimės, džiaugsmo, meilės ir jaudulio.

Tai nėra trūkumai ar silpnybės. Tai nėra ženklas, kad su mumis kažkas negerai. Tai signalai, žinutės ir mūsų žmogiškumo išraiška.

Negalime patirti gyvenimo pilnatvės, jei leidžiame sau jausti tik malonias emocijas. Gyvenimas skirtas būti pilnas — ne nutildytas, ne nejautrus, ne paviršutiniškas.

Jausti emociją nereiškia pagal ją veikti. Jausti pyktį nereiškia būti smurtiniu. Jausti pavydą nereiškia būti kontroliuojančiu. Jausti gėdą nereiškia būti blogu žmogumi.

Žala atsiranda ne dėl emocijų, o dėl to, kas nutinka, kai jos slopinamos, ignoruojamos ar smerkiamos. Neišjaustos emocijos nedingsta — jos lieka kūne, nervų sistemoje ir pasireiškia įtampa, skausmu, nuovargiu ar atsiskyrimu.

Mes nebegyvename tame pačiame pasaulyje, kuriame mūsų tėvai bandė išgyventi. Mums nebereikia slėptis.

Laikas nustoti kovoti su savimi, nustoti gėdinti savo vidinį pasaulį ir nustoti apsimetinėti. Tau leidžiama jausti viską. Tau leidžiama būti žmogumi. Tau leidžiama būti visuma.

Gyvenimas tampa gilus, prasmingas ir gyvas tik tada, kai leidžiame sau jį jausti pilnai — be teisimo, be bausmės ir be atsiprašymo.

Tai tavo leidimas jausti, priimti visą save ir pagaliau — iškvėpti.

Su meile, Irma