Preparing for Surgery = Choosing Myself, One Day at a Time/ Pasiruošimas operacijai = renkuosi save – diena po dienos

EN/LT

As I move closer to another excision surgery and hysterectomy, I’ve been thinking a lot about what preparing for surgery actually means. There are, of course, all the practical things — appointments, organising work, thinking about recovery and getting life ready for the weeks afterwards. But this time, I feel like the biggest preparation is happening somewhere deeper. I’m preparing not only my body, but my mind and soul too.

Even though I’ve been through excision surgery before, it doesn’t necessarily make this time easier. There is fear around the surgery, the recovery, the unknown and what life might look like afterwards. But alongside that fear, there is also hope. Hope for less pain, more freedom in my body and more space to live without constantly having to plan around symptoms, flare-ups and exhaustion. I’m learning that fear and hope can exist together. I can be scared and still trust that I am making the right decision for myself.

Because there is so much I cannot control, I’ve been focusing more on the things I can. My days have become about small ways of supporting myself — morning meditation, breathwork, walking, spending time in nature, nourishing my body, journaling and allowing myself to rest when I need it. Sound has also become an important part of my own practice. I spend so much time creating space for others through sound, and now I’m intentionally allowing myself to receive it too.

Maybe this is what this whole season is really teaching me — how to choose myself. When you are used to working, caring for others and holding space, it can be difficult to admit that sometimes you need to be the one receiving care. Choosing myself might mean saying no, changing my plans, asking for help, resting in the middle of the day or simply listening when my body tells me that today needs to be slower.

Community has become a beautiful part of that too. My family, friends, clients and the community around Exhale have reminded me that I don’t always have to be the strong one or the person holding everything together. Sometimes I can allow myself to be held. Sometimes support is simply knowing that someone sees you, checks in on you or is there while you move through something difficult.

All of this continues to shape the way I hold space at Exhale. Living with chronic illness has taught me how little we sometimes know about what another person is carrying. Someone can look completely fine while living with pain, exhaustion, fear or overwhelm. It has made me want Exhale to be a place where you don’t have to arrive feeling good or have everything figured out. You can simply come as you are.

So although September is a month of preparing for surgery for me, I don’t want this chapter to only be about surgery. I want it to be about learning to choose myself — one meditation, one walk, one boundary, one deep breath and one moment of rest at a time.

Because choosing yourself should be a priority. When your own cup is full, you have more to give to the people around you without constantly taking away from yourself.

So I want to leave you with one simple question:

Are you able to choose yourself first?

LT

Artėjant dar vienai endometriozės židinių šalinimo operacijai ir histerektomijai, vis dažniau susimąstau, ką iš tiesų reiškia pasiruošti operacijai. Žinoma, yra daugybė praktinių dalykų – vizitai, darbų planavimas, pasiruošimas sveikimo laikotarpiui ir gyvenimo organizavimas ateinančioms savaitėms. Tačiau šį kartą jaučiu, kad svarbiausias pasiruošimas vyksta daug giliau. Ruošiu ne tik savo kūną, bet ir protą bei sielą.

Nors endometriozės operaciją jau esu patyrusi, tai nebūtinai reiškia, kad šį kartą yra lengviau. Yra baimės dėl pačios operacijos, sveikimo, nežinomybės ir to, kaip atrodys mano gyvenimas po jos. Tačiau šalia baimės yra ir viltis. Viltis jausti mažiau skausmo, turėti daugiau laisvės savo kūne ir daugiau erdvės tiesiog gyventi, neplanuojant gyvenimo pagal simptomus, ligos paūmėjimus ir nuovargį. Mokausi priimti tai, kad baimė ir viltis gali egzistuoti kartu. Galiu bijoti ir tuo pačiu pasitikėti, kad priimu sau tinkamą sprendimą.

Kadangi yra tiek daug dalykų, kurių negaliu kontroliuoti, stengiuosi daugiau dėmesio skirti tam, ką galiu. Mano dienos susideda iš mažų būdų palaikyti save – rytinės meditacijos, kvėpavimo praktikų, pasivaikščiojimų, laiko gamtoje, mano kūną palaikančio maisto, dienoraščio rašymo ir leidimo sau pailsėti tada, kai to reikia. Garsas taip pat tapo svarbia mano pačios praktikos dalimi. Tiek daug laiko kuriu erdvę kitiems per garsą, o dabar sąmoningai leidžiu ir sau jį priimti.

Galbūt būtent to mane ir moko šis gyvenimo etapas – rinktis save. Kai esi įpratusi dirbti, rūpintis kitais ir kurti saugią erdvę aplinkiniams, kartais sunku pripažinti, kad ir pačiai reikia priimti rūpestį bei palaikymą. Pasirinkti save man gali reikšti pasakyti „ne“, pakeisti planus, paprašyti pagalbos, pailsėti vidury dienos arba tiesiog įsiklausyti, kai kūnas sako, kad šiandien reikia sulėtinti tempą.

Bendruomenė taip pat tapo labai gražia šio proceso dalimi. Mano šeima, draugai, klientai ir visa „Exhale“ bendruomenė man primena, kad neprivalau visada būti stiprioji ar ta, kuri viską laiko savo rankose. Kartais galiu leisti ir sau būti palaikomai. Kartais palaikymas yra tiesiog žinojimas, kad kažkas tave mato, pasiteirauja, kaip laikaisi, ar tiesiog yra šalia, kai išgyveni sunkesnį laikotarpį.

Visa tai ir toliau formuoja tai, kaip kuriu erdvę kitiems „Exhale“ studijoje. Gyvenimas su lėtine liga mane išmokė, kad dažnai net neįsivaizduojame, ką iš tiesų išgyvena kitas žmogus. Žmogus gali atrodyti visiškai gerai, tačiau tuo pačiu gyventi su skausmu, nuovargiu, baime ar vidiniu pervargimu. Todėl noriu, kad „Exhale“ būtų vieta, į kurią nereikia ateiti gerai nusiteikus ar jau viską išsiaiškinus. Čia galima tiesiog ateiti tokiam, koks esi tą dieną.

Taigi, nors rugsėjis man yra pasiruošimo operacijai mėnuo, nenoriu, kad šis mano gyvenimo etapas būtų tik apie operaciją. Noriu, kad jis būtų apie mokymąsi rinktis save – viena meditacija, vienu pasivaikščiojimu, viena nubrėžta riba, vienu giliu įkvėpimu ir viena poilsio akimirka vienu metu.

Nes pasirinkti save turėtų būti prioritetas. Kai tavo pačios taurė pilna, turi daug daugiau, kuo gali dalintis su kitais, neatimdama to iš savęs.

Todėl noriu palikti jus su vienu paprastu klausimu:

Ar sugebate pirmiausia pasirinkti save?