The Gift of Silence: What My Silent Retreat Reminded Me/Tylos dovana: ką man priminė tylos retritas

EN/LT

A little over a week ago, I returned from a silent retreat.

No phone. No social media. No conversations. No distractions. Just silence.

To many people, that might sound uncomfortable. Maybe even impossible.

We live in a world that is constantly asking for our attention. Notifications, conversations, podcasts, music, television, emails, endless scrolling, and busy schedules have become the background noise of modern life. We have become so used to being stimulated that silence can feel unfamiliar, even unsettling at times.

Yet silence has become a big part of my life over the last two years.

It all began with silent meditation. What started as a few quiet minutes each day slowly became one of the most important practices in my life. Through silence, I learned how to sit with myself, observe my thoughts without becoming them, and listen to what my body was trying to tell me. In the quiet moments, I began to notice things I had previously overlooked beneath the noise of everyday life.

This year, however, has challenged me in many ways.

Life has brought lessons that have cut deeply. There has been uncertainty, healing, growth, and moments where I found myself spending far more time in my head than in my body. The busier my mind became, the more disconnected I felt from my present moment. Deep down, I knew I needed to return to the place that always helps me find balance.

So I chose silence. And once again, silence gave me exactly what I needed. Not answers. Not solutions. But clarity. Space. Perspective. Presence. One of the most beautiful things about silence is that it allows everything we have been avoiding to gently rise to the surface. When we stop distracting ourselves, we begin to notice what is really happening within us.

At first, silence can feel surprisingly loud. The mind becomes busy. Thoughts race. Old emotions appear. Unfinished conversations replay themselves. We become aware of how much noise we carry inside. But if we stay with it long enough, something begins to shift. The nervous system starts to settle. The body softens. The breath deepens. The constant need to do, fix, achieve, and figure everything out slowly fades away. And underneath it all, there is a quiet wisdom waiting to be heard.

Science is beginning to confirm what many spiritual traditions have known for centuries: silence is profoundly beneficial for our wellbeing.

Research suggests that periods of silence can support brain health, improve emotional regulation, and activate the parasympathetic nervous system — the part of our nervous system responsible for rest, healing, digestion, and recovery. Studies have also shown that silence can promote relaxation, reduce stress, and improve overall mental wellbeing.

In a world where we are constantly exposed to stimulation and information, silence offers the brain and nervous system an opportunity to recover. It creates space for integration, reflection, and restoration.

In simple terms, silence helps us heal. Not because it magically fixes everything, but because it creates the conditions where healing becomes possible. Through my work, I meet so many people who are exhausted. Not just physically, but mentally, emotionally, and energetically. Their minds are constantly busy. Their nervous systems are overstimulated. Their bodies are trying to get their attention through tension, fatigue, anxiety, digestive issues, sleep disturbances, or chronic pain.

And often the answer is not to do more. It is to pause. To create space. To sit quietly for a few moments each day. To take a walk without headphones. To leave the phone behind. To breathe. To listen. Because your body is always communicating with you. The question is whether you are creating enough silence to hear what it is trying to say.

My recent silent retreat reminded me once again how much silence has transformed my own life. It has supported me through chronic pain, emotional healing, overwhelm, uncertainty, and growth. It has helped me regulate my nervous system, reconnect with myself, and find my way back to balance time and time again. That is why I feel called to share this experience with others.

On the 12th of July, I will be hosting a Silent Retreat Day at Exhale Studio.

This day is an invitation to step away from the noise of everyday life and reconnect with yourself. Together, we will spend a day in silence, supported by meditation, forest bathing, nourishing food, sound healing, journaling, reflection, and the simple medicine of stillness.

Because sometimes the most profound thing we can do is become quiet enough to hear ourselves again.

With love, Irma @ Exhale Studio

LT

Prieš kiek daugiau nei savaitę grįžau iš tylos retrito.

Be telefono. Be socialinių tinklų. Be pokalbių. Be trukdžių. Tik tyla.

Daugeliui žmonių tai gali skambėti nepatogiai, o gal net neįmanomai.

Gyvename pasaulyje, kuris nuolat reikalauja mūsų dėmesio. Pranešimai telefone, pokalbiai, tinklalaidės, muzika, televizija, el. laiškai, nesibaigiantis naršymas ir užimti tvarkaraščiai tapo kasdienio gyvenimo foniniu triukšmu. Taip pripratome prie nuolatinės stimuliacijos, kad tyla kartais atrodo neįprasta ar net nejauki.

Vis dėlto tyla per pastaruosius dvejus metus tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi.

Viskas prasidėjo nuo tylos meditacijų. Tai, kas prasidėjo nuo kelių ramių minučių per dieną, pamažu tapo viena svarbiausių praktikų mano gyvenime. Tyloje išmokau būti su savimi, stebėti savo mintis, netapatinant savęs su jomis, ir klausytis, ką man bando pasakyti kūnas. Tylos akimirkomis pradėjau pastebėti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau po kasdienio triukšmo sluoksniais.

Tačiau šie metai man buvo kupini iššūkių. Gyvenimas atnešė pamokų, kurios palietė labai giliai. Buvo neapibrėžtumo, gijimo, augimo ir momentų, kai daug daugiau laiko praleisdavau savo galvoje nei kūne. Kuo labiau mano protas buvo užimtas, tuo labiau jaučiausi atsiskyrusi nuo dabarties akimirkos. Giliai viduje žinojau, kad man reikia sugrįžti ten, kur visada randu pusiausvyrą.

Todėl pasirinkau tylą. Ir dar kartą tyla davė man būtent tai, ko reikėjo.Ne atsakymus. Ne sprendimus. O aiškumą. Erdvę. Perspektyvą. Buvimą čia ir dabar.

Vienas gražiausių tylos aspektų yra tas, kad ji leidžia švelniai iškilti į paviršių viskam, ko vengėme. Kai nustojame save blaškyti, pradedame matyti, kas iš tiesų vyksta mūsų viduje. Iš pradžių tyla gali atrodyti netikėtai garsi. Protas suaktyvėja. Mintys lekia. Iškyla seni jausmai. Mintyse kartojasi nebaigti pokalbiai. Pradedame suvokti, kiek triukšmo nešiojamės savyje. Tačiau jei pabūname su tuo pakankamai ilgai, kažkas pradeda keistis. Nervų sistema ima rimti. Kūnas suminkštėja. Kvėpavimas pagilėja. Nuolatinis poreikis daryti, taisyti, pasiekti ir viską išsiaiškinti pamažu išnyksta. O po visu tuo slypi tylus vidinis žinojimas, kuris laukia, kol bus išgirstas.

Mokslas pamažu patvirtina tai, ką daugelis dvasinių tradicijų žinojo šimtmečius: tyla yra nepaprastai naudinga mūsų savijautai.

Tyrimai rodo, kad tylos laikotarpiai gali palaikyti smegenų sveikatą, gerinti emocinę reguliaciją ir aktyvuoti parasimpatinę nervų sistemą – tą nervų sistemos dalį, kuri atsakinga už poilsį, gijimą, virškinimą ir atsistatymą. Taip pat nustatyta, kad tyla gali skatinti atsipalaidavimą, mažinti stresą ir gerinti bendrą psichologinę savijautą.

Pasaulyje, kuriame nuolat patiriame informacijos ir stimulų perteklių, tyla suteikia smegenims ir nervų sistemai galimybę atsigauti. Ji sukuria erdvę integracijai, apmąstymams ir vidiniam atsistatymui. Paprastai tariant, tyla padeda mums gyti. Ne todėl, kad stebuklingai išsprendžia visas problemas, bet todėl, kad sukuria sąlygas, kuriose gijimas tampa įmanomas.

Per savo darbą sutinku daugybę žmonių, kurie yra išsekę. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, emociškai bei energetiškai.Jų protas nuolat užimtas. Nervų sistema per daug stimuliuojama. Kūnas bando atkreipti dėmesį per įtampą, nuovargį, nerimą, virškinimo sutrikimus, miego problemas ar lėtinį skausmą.

Ir dažnai atsakymas nėra daryti daugiau. Atsakymas yra sustoti. Sukurti erdvę. Kasdien bent kelioms minutėms pabūti tyloje. Išeiti pasivaikščioti be ausinių. Palikti telefoną. Kvėpuoti. Klausytis. Nes jūsų kūnas nuolat su jumis kalba. Klausimas tik tas, ar sukuriate pakankamai tylos, kad išgirstumėte, ką jis bando pasakyti.

Mano neseniai vykęs tylos retritas dar kartą priminė, kiek daug tyla pakeitė mano gyvenime. Ji padėjo man pereiti per lėtinį skausmą, emocinį gijimą, perdegimą, neapibrėžtumą ir augimą. Ji padėjo reguliuoti nervų sistemą, susigrąžinti ryšį su savimi ir vėl ir vėl sugrįžti į pusiausvyrą.

Todėl jaučiu kvietimą šia patirtimi dalintis su kitais.

Liepos 12 dieną Exhale Studio vyks Tylos retrito diena.

Tai kvietimas atsitraukti nuo kasdienio triukšmo ir vėl susitikti su savimi. Kartu praleisime dieną tyloje, lydimi meditacijos, miško terapijos, maistingo maisto, garso terapijos, rašymo praktikų, refleksijos ir paprastos tylos medicinos.

Kartais giliausia, ką galime padaryti dėl savęs, yra tapti pakankamai tylūs, kad vėl išgirstume save.

Su meile, Irma @ Exhale Studio